Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas – unikalus archeologinių bei istorinių vertybių kompleksas, įsteigtas 1989 m., siekiant išsaugoti Kernavės teritorinį kultūros paveldo objektų (vertybių) kompleksą, jo teritorijoje esančias nekilnojamąsias ir kilnojamąsias kultūros vertybes, jas reikiamai tvarkyti, eksponuoti ir propaguoti, organizuoti nuolatinius mokslinius jų tyrimus. Kultūrinį rezervatą sudaro rezervato teritorija (194,4 ha) su joje esančiais kultūros paveldo objektais (vertybėmis) bei ekspozicija po atviru dangumi ir specializuotas archeologijos ir istorijos muziejus su rinkiniais ir ekspozicija.
Šiandien bet kokia kultūrinio rezervato teritorijoje vykdoma veikla yra susijusi tik su naujų vertybių paieška bei tyrimais, jų priežiūra, išsaugojimu bei eksponavimu. Vadovaujantis kultūros paminklų apsaugos ir tvarkymo metodikomis, jau nuo 1985m. atliekami konservuojamojo pobūdžio darbai: stiprinami eroduojantys piliakalnių šlaitai, reguliuojamas nepageidaujamas kritulių, vandens srautų (liūtys, pavasariniai atlydžiai) poveikis, lankytojams įrengti takai, mediniai laiptai, apžvalgos aikštelės. Teritorijos priežiūros bei tvarkymo darbai atliekami naudojant medžiagas ir tvarkymo būdus, nepažeidžiančius paminklo autentiškumo. Nedidelių apimčių archeologiniai tyrinėjimai (ištirti tik 2 % paminklinės teritorijos) didesnės žalos paminklų autentiškumui nepadarė. Kasinėjimai buvo vykdomi tik su tikslu gauti esminę, paminklus identifikuojančią informaciją arba esant būtinybei (elektros linijų kabeliavimas, vandens srautų kanalizavimas ir kt.). Nei viena archeologinė vertybė nėra ištirta pilnai.
Kultūrinio rezervato apsauga ir racionaliu naudojimu rūpinasi ir visą veiklą organizuoja kultūrinio rezervato direkcija, kurią įsteigė ir kurios nuostatus tvirtina Kultūros ministerija. Kultūrinio rezervato direkcija valdo ir naudoja jai patikėjimo teise suteiktą žemę. Rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus darbus, kurie susiję su moksliniais tyrimais ir muziejifikavimu.
Siekiant kultūrinio rezervato teritoriją su joje esančiais paveldo objektais izoliuoti nuo neigiamo ūkinės veiklos poveikio ir užtikrinti bendrąją ekologinę kultūrinio kraštovaizdžio pusiausvyrą, nustatyta šios teritorijos buferinės apsaugos zona (2455,2 ha). Kultūrinio rezervato teritorijos buferinės apsaugos zona skirstoma į 2 skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius: fizinės apsaugos ir vizualinės (regimosios) apsaugos.
194,4 ha ploto Kernavės kultūrinio rezervato teritorijoje yra 17 archeologinių bei 3 istorijos paminklai, įtraukti į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Septyni archeologijos paminklai yra išsidėstę slėnyje pirmojoje Neries upės antsalpinėje terasoje, dešimt – viršutinėje antrojoje Neries upės antsalpinėje terasoje bei natūraliuose jos iškišuliuose. Šioje terasoje yra ir trys istorijos paminklai.
Slėnyje yra saugomos šios archeologinės vertybės: Kernavės senovės gyvenvietė (IX/VIII tūkst. pr. Kr.-IV/V a.po Kr.); Kernavės kapinynas (VIII-I a. pr. Kr.); Kernavės senojo miesto vieta (XIII-XIV a.); Semeniškių senovės gyvenvietė (IV-VIII a.); Semeniškių senovės gyvenvietė II (II/III-V a.); Semeniškių pilkapių vieta, (III–IVa.po Kr.); Semeniškių degintinas kapinynas (XIV a.po Kr.). Taigi, slėnis skirtingais laikotarpiais buvo naudojamas ir kaip apgyvendinta teritorija, ir kaip laidojimo vieta. Viršutinėje Neries upės terasoje esantys archeologijos paminklai taip pat yra skirtingi tiek naudojimo laikotarpiu, tiek ir funkcine prasme. Pusė jų – 5 piliakalniai (I-XIVa.) susiję su gynybinėmis funkcijomis. Be to, viršutinėje terasoje aptiktas ir Kriveikiškio kapinynas (XIII-XIV a.). Vėlyvesnius istorinius laikus reprezentuoja archeologiškai tyrinėta Kriveikiškio kaimavietė (XV-XIX a.), Kernavės senojo miesto vieta II (XV-XX a.), Kriveikiškio dvarvietė (XV-XX a.), Kernavės senosios bažnyčios vieta (XV-XIX a.). Dabartinės bažnyčios aplinkoje išsidėsčiusios ir visos trys istorinės kultūrinio rezervato vertybės: medinė koplytėlė (XVIII a.), mūrinė koplytėlė-mauzoliejus (XIX a.), klebonija (1881 m.).
Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas) 2004 metais įrašytas į UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašą, tuo pripažįstant šios vietovės svarbą pagal du UNESCO globojamiems paveldo objektams nustatytus vertės kriterijus:
kaip objektas, reprezentuojantis gyvenviečių raidą baltiškame regione nuo epipaleolito iki viduramžių ir atspindintis vieną esminių Europos istorijos raidos etapų – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniškąja;
kaip objektas, atstovaujantis, atstovaujantis kultūrinio kraštovaizdžio tipui su išlikusiomis archeologinėmis vertybėmis – senovės gyvenvietėmis ir piliakalnių gynybine sistema, reprezentuojančia fortifikacinių įrengimų struktūrą, raidą ir panaudojimą.
Ši vietovė – gamtinių procesų (pasitraukusių ledynų) ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas. Nuo 1979 m. vykstančių sistemingų archeologinių tyrimų metu rasta ir muziejaus rinkiniuose sukaupta apie 20 tūkstančių radinių. Jų dėka paaiškėjo, kad pirmieji gyventojai Kernavės archeologinės vietovės teritorijoje įsikūrė dar 9-8 tūkst. pr. Kr. Išlikę įvairių laikotarpių priešistorinių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai ir laidojimo paminklai aprėpia visas epochas nuo ankstyvojo paleolito iki viduramžių. Tuo ši vietovė ypač svarbi viso Baltijos regiono priešistorei pažinti.
Kernavės viduramžių palikimas (XIII-XIV a.po Kr.) – miesto bei piliakalnių kultūriniai sluoksniai – tampriai susieti su svarbiausiais to meto Lietuvos istoriniais įvykiais bei konkrečiomis datomis. Kultūrologiniu aspektu viduramžių Kernavės palikimas svarbus kaip paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos kultūros pavyzdys.
1390 m. karų su kryžiuočių ordinu pasekmėje žlugus viduramžių miestui, gyventojai kūrėsi toliau į šiaurę, viršutinėje antsalpinėje Neries upės terasoje, dabartinio Kernavės miestelio teritorijoje. Tokiu būdu priešistorinių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, kapinynai, viduramžių palikimas atsidūrė po sąnašų sluoksniu ir išliko nepažeisti iki mūsų dienų. Tuo tarpu daugelio viduramžių miestų kultūriniai sluoksniai buvo sunaikinti vėlesnių urbanizacijos procesų.
Kernavės archeologinėje vietovėje atsiskleidžia visi šio regiono apgyvendinimo etapai 10 tūkstančių metų bėgyje. Natūralus gamtinis landšaftas buvo formuojamas ar dalinai keičiamas pritaikant jį patogesnei gyvensenai bei gynybiniams poreikiams tenkinti. Todėl, istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis puikiai iliustruoja gamtinių procesų suformuotos aplinkos ir žmogiškosios veiklos simbiozę amžių bėgyje.
