Apie Senąją Lietuvos sostinę
Kernavė - Lietuvos valstybės lopšys
Neabejotina Kernavės svarba tyrinėjant Lietuvos valstybės ištakas. Manoma, kad Lietuvos sostinė būdavo ten, kur tuo metu reziduodavo didysis kunigaikštis. Hermano Vartbergės ir eiliuotoje Livonijos kronikose minimas 1279 metais įvykdytas kunigaikščio Traidenio žemės ir Kernavės puolimas, patvirtina, kad Kernavė buvo Traidenio valstybės karinės, politinės ir prekybinės valdžios centras. Būtent iš čia po karaliaus Mindaugo nužudymo Traidenis vienijo baltiškuosius kraštus ir valdė Lietuvą. Istorijos šaltiniai liudija, kad čia buvo senoji sostinė, tik vėliau perkelta į Trakus ir Vilnių.
1365 m. jungtinė Vokiečių ordino kariuomenė kartu su Kęstučio sūnumi Butautu puolė Vilnių. Atsitraukdama kariuomenė sudegino Maišiagalos ir Kernavės pilis. Miestas ir piliakalnių gynybinė sistema greitai buvo atstatyti. Tačiau 1390 m. Vokiečių ordino kariuomenė, vedina Vytauto, įsiveržė į Lietuvą. Šį kartą Kernavę sudegino pati įgula, o Maišiagalą paėmė kryžiuočiai. Pilys ir miestas niekada nebebuvo atstatyti. Gyventojai apsigyveno kitur, arba buvo išžudyti ordino žygio metu. Viduramžių amatų ir prekybos centras staiga nustojo funkcionavęs. Tačiau, dar XV a. Kernavėje lankydavosi ir kuriam laikui apsistodavo didysis kunigaikštis Vytautas. Iš čia jis rašė laiškus didiesiems Prūsijos magistrams: 1409 m. Ulrichui von Jungingenui ir 1429 m. – Pauliui von Rusdorfui.
Kryžiuočių sudegintas Kernavės miestas dar ilgą laiką išliko istorinėje atmintyje. 1633 m. Kernavės klebono Jokūbo Pucelevičiaus byloje su Kernavės dvaro valdytoju Mykalojum Rymskiu rašoma “pole, gdzie przedtym bylo stare miasto, na dole nad samą Vilią...”. Istoriniuose dokumentuose Pajautos slėnyje buvusi Kernavė vadinama dideliu miestu, o vėliau atsikūrusi viršutinėje Neries terasoje – tiesiog miesteliu. Prabėgus porai šimtų metų po Kernavės sudeginimo, miestas, jo vieta žmonių atmintyje buvo išlikusi. Tai dar sykį patvirtina XIII-XIVa. Kernavę buvus svarbiu ekonominiu ir politiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru.
Vėlesnių urbanistinių procesų nepaliestas viduramžių Kernavės archeologinis paveldas – miestas, kapinynai, piliakalnių gynybinė sistema, puikiai iliustruoja ankstyviausią Lietuvos valstybės miestietiškąją kultūrą. Miesto centre, Aukuro kalno piliakalnyje stovėjo kunigaikščio pilis, ją saugojo keturių piliakalnių gynybinė sistema. Pajautos slėnyje bei ant viršutinių terasų driekėsi gatvės, pirklių bei amatininkų kvartalai. Kad XIII a. pabaigoje Kernavėje gyventa pirklių luomo atstovų, liudija įrašai Rygos skolų knygoje. 1290 m. Kernavės pirklys Rameizė, o 1303 m. pirklys Studilė įsiskolino po kelis svarus vaško. Beje kitų to meto lietuviškų miestų pirklių vardų šiame šaltinyje dar nerandame.
Tačiau įsigalėjus Gediminaičių dinastijai, Kernavės vaidmuo ima menkti. XIV a. pradžioje iškyla mūrinė pilis Senuosiuose Trakuose, nuo 1323 m. Vilnius minimas kaip valstybės sostinė. Kodėl Kernavės miestas ankstesnę svarbą prarado, vis dar diskutuojama.
Lietuvos sostinių – Vilniaus, Trakų laidojimo paminklai yra nežinomi ir netyrinėti. Kunigaikščių nekropolis - Šventaragio slėnis Vilniuje, gal būt taip ir liks tik legenda. Tuo tarpu Kernavėje tyrinėti XIII-XIV a. kapinynai, degintiniai bei griautiniai kapai, reprezentuoja to meto miestams būdingą polietninę pirklių bei amatininkų bendruomenę.
XIII-XIV a. miesto ir kapinynų archeologiniai tyrimai parodė, jog Kernavės miestas buvo europinio istorinio konteksto darinys, tačiau išlaikęs savitą vis dar pagonišką pasaulėžiūrą, sumišusią su krikščioniškąja kultūrine tradicija.