Kernavės viduramžių miestiečių odinis apavas

„Kernavė – lietuviška Troja“. Tokiu drąsiu pavadinimu 2003 m. Valstybiniame archeologijos muziejuje Varšuvoje buvo pristatyta paroda, pasauliui atskleidusi išskirtinį mūsų krašto paveldą. Skambų pavadinimą suponavo šioje vietoje esantys reikšmingi archeologų atradimai. Ir tai yra tiesa. Kernavės miesto XIII–XIV a. kultūrinis sluoksnis užsikonservavęs drėgnoje žemėje. Tokios sąlygos labai tinka išlikti didelei įvairovei dirbinių, tarp jų – ir organinės kilmės. Vieni tokių radinių yra dirbiniai iš odos.

Kaip ir bet kurių kitų Europos miestų analogiško tipo kultūriniuose sluoksniuose, taip ir Kernavėje daugiausia aptikta įvairaus odinio apavo liekanų bei kitų radinių, tiesiogiai susijusių su jo gamyba ir remontu. Remiantis šia medžiaga, paaiškėjo, kad kernaviškių avalynė buvo uždara – ne žemesniais šoneliais nei auliukiniai. Būtent šio tipo avalynės liekanų surasta daugiausia (1-11). Didžioji dauguma radinių buvo dekoruoti išsiuvinėjant siūlais. Pagal batviršiuose ir jų liekanose išlikusias dekoro skylutes matyti, kad siūlai buvo skirtingo storio. Puošta nesudėtingais geometriniais ornamentais. Dažniausiai tiesiomis lygiagrečiomis linijomis ornamentuota priekinė batviršio dalis. Neretai dekoro kraštinių elementų viršutiniai galai būdavo saikingai užsukami į kilpeles šonuose. Siūlų liekanų neaptikta, todėl nežinome, kokios rūšies bei spalvos siūlais buvo išsiuvinėta. Remiantis analogiško laikotarpio radiniais iš aplinkinių kraštų senųjų miestų, tikėtina, kad ir Kernavėje galėjo būti naudoti geltonos, raudonos, žalios, rudos, baltos, juodos spalvų vilnoniai siūlai. Dekoras siuvinėjant taip pat galėjo būti atliktas ir šilkiniais siūlais. Aptiktas vienas radinys, kuriame aiškiai matomas skirtingų dekoro būdų derinimas (10) – išsiuvinėjant ir išvarstant. Batviršio priekyje centre retu dygsniu buvo išsiuvinėta plati linija, kurios kraštuose per odos įkartas išvarstytas ornamentas dviem lygiagrečiais siūlais. Kaip neabejotinai buvusios prabangios avalynės įrodymas yra batviršio fragmentas, liudijantis buvusį avalynės puošimą biseriu (8). Toks viduramžių odinių dirbinių puošimo būdas ne tik Lietuvoje, bet ir rytiniame Pabaltijyje žinomas tik iš Kernavės radinių. Dekoras biseriu buvo mėgstamas Rytų Romos imperijos diduomenės. Daug rečiau surandamas auliukinių modelis yra pagamintas sujungiant atskiras batviršio priekinę ir kulno detales (16). Pagal dydį jis priskiriamas vaikų avalynei. Tai vienintelis toks radinys XIII–XIV a. Kernavėje. Turimos archeologinės medžiagos apimtis neleidžia teigti, kad vaikams buvo siuvami atskiri modeliai.

Kitas Kernavėje aptiktas avalynės tipas – pusauliniai arba auliniai. Juos buvus liudija surastos tokios avalynės liekanos, daugiausia – priekiai (25-27, 29). Kaip archeologų retai surandamą, bet gana tipinį elgesio su odine avalyne reiškinį reikėtų išskirti vaikiškos avalynės radinį – pusbatį. Jis atsirado nupjovus aulą. Oda kaip žaliava viduramžiais buvo labai vertinta ir naudota daugybei kitų dirbinių gaminti ir remontuoti. Todėl nebetinkami naudoti odiniai dirbiniai dažniausiai tapdavo naujų gaminių žaliava. Vientisos odos aulai buvo vieni tokių vertingų antriniam panaudojimui tinkamų žaliavos šaltinių. Todėl pilni išlikę aulinės avalynės archeologiniai radiniai yra ypač reti. Dėl išdirbtos odos kaip žaliavos brangumo kartais ir patys aulai būdavo susiuvami sujungiant mažesnius odos gabalus. Kol kas Kernavėje archeologams nepavyko surasti nė vieno sveiko aulo, pagal kurį galėtume patikimai rekonstruoti nors vieną aulinės avalynės modelį. Išlikę tokios avalynės radiniai liudija, kad neabejotinai buvo siuvami bent jau pusauliniai.

Viduramžiais Kernavėje avalynė siūta konkrečiam užsakovui. Tai leidžia teigti aptikti padai ir jų liekanos (22-23). Kiekvieno Kernavėje surasto pado forma labai skirtinga, nestandartizuota. Tai reiškia, kad jie buvo išpjauti pagal konkretaus užsakovo pėdą. Prisiuvant padą prie batviršio buvo naudojama svarbi detalė – ištisinis pado apvadas (32-33). Tokia konstrukcija buvo mažiau pralaidi vandeniui per siūlę ir neleisdavo minkštos odos avalynei greitai išsiklaipyti. Tyrimai atskleidė, kad naujos avalynės detalėms susiūti naudota suvyta liepos karna.

Vizualiai daugumos avalynės priekinės dalies forma buvo smaila arba turėjo aiškiai išreikštą tendenciją smailėti. Nors išlikusių padų priekinė dalis buvo apvali smailėjanti ar net apvali, tačiau smailą noselės dalies išvaizdą (ypač labiausiai išpuoštų auliukinių atveju) suteikdavo specifiškai suformuota batviršio priekinė dalis. Galima teigti, kad radiniai iš esmės atspindi bendrą XIII–XIV a. rytinio Pabaltijo miestų gyventojų avėtos avalynės stilių.

Užfiksuoti gausūs avalynės remonto atvejai liudija apie aukštą šių gaminių vertę. Odinis apavas remontuotas jį sulopant odiniais lopais (23, 24, 29-31). Detaliau išanalizavus radinius galima teigti, kad avalynės ir apavo remontas nepasižymėjo aukšta kokybe, o galutinis rezultatas – abejotino grožio. Odos gabalėliai (lopai) iš išorės būdavo tiesiog pridygsniuojami uždengiant pažeistą dirbinio vietą – skylę. Po tokio remonto į odinio apavo vidų netrukdavo prasisunkti vanduo, prilįsdavo smėlio ir žemių. Lopams pritvirtinti buvo naudojami augalinės kilmės siūlai, tarp kurių identifikuota liepos karna. Vietoj siūlų plačiai taikytos ir siauros odos juostelės (16, 23, 24, 29). Jos gan dažnai naudotos ir remontuojant, ir siuvant naujus gaminius, taip pat, tikėtina, ir jų dekorui (16). Ne visada ką nors gaminant reikėdavo susiūti atskiras odos detales. Gana įprasta praktika buvo pritaikyti pačios odos tvirtumą tarpusavyje sujungiant įpjovų pagalba – taip buvo greičiau, nes nereikėdavo nieko siūti. Antai viena tokia kilpa pagaminta patikimai sujungus dvi siauras odos juosteles (28).

Kaip kasdienis, avalynės atžvilgiu pigus apavas buvo įvairios naginės. Aptikta primityvaus raukimo ir ažūrinio raukimo naginių liekanų. Primityvaus raukimo naginės (17, 20, 21) buvo vargingiausių gyventojų apavas. Iš kur nors gavę tinkamą odos gabalą ir iš liepos karnos ar dilgėlės pluošto nusiviję norimo storio virveles, perverdavo jas reikiamose vietose – ir jau nebe basi! Į vidų įsidėjus sauso šieno ar gerą kuokštą nevalytos avies vilnos jau buvo galima patogiai vaikščioti. Žinoma, odinė apyvarų juostelė buvo ilgaamžiškesnė nei augalinio pluošto virvelė, bet neturtėliams buvo daug sunkiau ją gauti. Todėl labai dažnai archeologai aptinka primityvaus raukimo naginių be išlikusių apyvarų, nes žemėje augalinis pluoštas dažniausiai visiškai suyra. Noras avėti odinį apavą tarp Kernavės viduramžių laikotarpio gyventojų, atrodo, buvo gana didelis. Neturint reikiamo dydžio vientisų odos gabalų, bet kokie mažesni odos gabalėliai taip pat buvo tinkami naginėms gaminti. Kelis juos tarpusavyje susiuvus pasidarydavo reikiamo dydžio odos gabalas. Antai apie vieną tokių dirbinių liudija archeologų surasta naginės priekinės dalies detalė (21). Apskritai archeologai suranda nedaug naginių ir jų liekanų, nors jos buvo labai populiarus apavas. Priežastis paprasta. Naginės buvo raukiamos iš primityviai išdirbtos odos, t.y. riebalinio – dūminio išdirbimo arba netgi iš viso jos neišdirbant (tai patvirtina etnografiniai duomenys). Tokia oda žemėje greitai suyra, tad archeologų neaptinkama. Visos surastos viduramžių kernaviškių naginės buvo surauktos iš augalinio išdirbimo odos. Labiausiai tikėtina – iš sudėvėtos aulinės avalynės aulų. Ažūrinio raukimo naginės (18-19) priskirtinos turtingesnių miestiečių kasdieniam apavui. Joms pagaminti reikėjo turėti vientisą reikiamo dydžio odos gabalą, jį tinkamai išpjauti atsižvelgiant į avėtojo pėdą. Pagamintos šio tipo naginės būdavo fiksuoto dydžio – priešingai nei primityvaus raukimo naginių konstrukcijos atveju.

Kernavėje aptikta kambarinės avalynės liekanų. Būtent jai priskirtini avalynės su ištisinėmis detalėmis radiniai (12-14). Ši buvo skirta avėti namie, vaikščioti patalpoje. Apskritai tokios avalynės radinių aptinkama labai mažai, bet pastebėta, kad ji būdavo siuvama iš tuo metu labiausiai vertintos ožkos odos. Nors būdama labai tvirta, ši oda yra per plona, kad leistų patogiai jaustis vaikštant lauke. XIV–XV a. Vakarų Europoje avint panašią minkštą avalynę, dėl patogumo būdavo įsispiriama į patinas – specialius antbačius, skirtus apsaugoti ją nuo purvo, mechaninių pažeidimų ir mažinančius riziką susižeisti pėdą. Deja, apie patinų avėjimą Lietuvoje nėra jokių duomenų. Tokia avalynė nebuvo vienintelis savininko odinis apavas. Todėl ją reikėtų priskirti prabangos gaminiams.

Kernavės viduramžių miestas – reikšmingas ir įdomus tyrinėti archeologijos objektas. Muziejuje saugomi archeologų surasti XIII–XIV a. odiniai radiniai atskleidžia platų gyvūnų odos pritaikymą tuo metu, ypač įvairių tipų apavui gaminti. Nors ligi šiol atliktų archeologinių kasinėjimų apimtis nėra didelė,  kai kurie aptikti radiniai jau dabar yra unikalūs visame rytiniame Baltijos jūros pakraštyje. Visa tai leidžia geriau pažinti XIII–XIV a. turtingo Lietuvos miesto gyventojų kasdienybę.