Kapinynas prie Spėros ežero

2024-09-21

Iki tol nežinomas kapinynas atrastas 2021 metais, po to kai į Vilniaus universiteto Archeologijos katedrą anonimas atnešė dėžutę su archeologiniais dirbiniais (1). Tai buvo papuošalai, aprangos detalės, ginklai. Dalis daiktų buvo apdegę, kas rodė, jog tai -  įkapės iš degintinių kapų. Tarp jų dominavo vyrų kapams būdingi artefaktai, tokie kaip skiltuvai (2), skirti ugniai įkurti bei pentinai (3). Dėžutėje buvo įdėtas ir žemėlapis su radavietės koordinatėmis. Nuvykę į nurodytą vietą – 4 km nuo Kernavės esantį mišką prie Spėros ežero, archeologai tiesiog žemės paviršiuje aptiko kremuotų žmogaus kaulų ir apžiestų puodų šukių.
 
2023 metais naujai surasto kapinyno teritorijoje buvusioje nedidelėje kalvelėje pradėti platesni archeologiniai tyrimai, ištirtas 45 m2 plotas (4). Iki pusės metro gylio viršutiniame sluoksnyje surinkta 5 kg kremuotų žmonių kaulų, surasta virš 200 metalinių archeologinių radinių bei jų fragmentų. Taip pat aptikta beveik 500 keramikos šukių. Paaiškėjo, kad sudeginti žmonių kaulai kartu su įkapėmis šioje vietoje būdavo ne užkasami, o išpilami žemės paviršiuje. Tokio pobūdžio kapinynų, paprastai datuojamų viduramžių laikotarpiu, Rytų Lietuvoje žinoma ir daugiau: Bajorų kapinynas Elektrėnų sav.; Bedugnės kapinynas Trakų r. 
 
Sprendžiant iš tyrimų metu surastų įkapių, šioje kapinyno dalyje dominavo moterų palaidojimai. Aptikta moterims būdingų įkapių – apgalvių plokštelių (5), segių (6, 7), žvangučių (8), žiedų (9), apyrankių (10), verpstukų (11), įvairių žalvarinių aprangos detalių (12). Tarp radinių išsiskyrė ir retai to meto kapinynuose aptinkami dirbiniai – gintarinis amuletas (13), amuleto iš lokio nago apkalas (14), svarstyklių svareliai (15) ir svarstyklių lėkštelės, kaulinių šukių fragmentai. Ginklų tyrinėtoje kapinyno dalyje aptikti nepavyko, rastas tik vienas kalavijo makšties apkalas (16). Vyrų aprangos atributams priskirtini ir aptikti diržų apkalai (17). Kremuoti kaulai datuoti radioaktyviosios anglies metodu, gauta data – XI a. pabaiga – XII a.
 
Archeologų laukė ir daugiau staigmenų. Tarp kremuotų viduramžių laikotarpio žmonių kaulų aptiktos 28 II a. pr. Kr. – II a. po Kr. datuotinos brūkšniuotosios keramikos šukės (18). Kadangi tirtame plote jokių šio laikotarpio apgyvendinimo pėdsakų nepastebėta, galima spėti čia buvus sunaikinto urninio brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinyno. Aptiktos ankstyvos puodų šukės, matyt, yra vėlesniais laikais sudaužytų urnų liekanos. Taip pat po degintinių kapų sluoksniu atsidengė čia buvusio apie 10 m skersmens pilkapio liekanos – nedidelė dalis išlikusio sampilo, pilkapį supęs griovys bei griautinis žirgo kapas centre (19). Žirgo skeletas radioaktyviosios anglies metodu datuotas VII a. pab. – VIII a. Taigi, tyrimai atskleidė, kad šioje vietoje būta ir pilkapyno. Rytų Lietuvoje tradicija mirusius bendruomenės narius, taip pat ir žirgus laidoti pilkapiuose gyvavo beveik 1000 metų – nuo III iki XII a.
 
Kapinyno teritorijoje pradėta laidoti dar erų sandūroje, o vieta savo sakralumą kaip mirusiųjų nekropolis išsaugojo iki pirmųjų Lietuvos valstybingumo šimtmečių. Ateityje  archeologai sieks išsiaiškinti čia buvusių įvairių laikotarpių kapinynų dydį, pilkapyne buvusių pilkapių skaičių. Kol kas lieka neatsakyta į klausimą, kurgi gyveno šiuos kapus bei pilkapius palikusių bendruomenių nariai? Taigi, prie Spėros ežero archeologų laukia neatrastos priešistorinės gyvenvietės, o gal net kur nors miško glūdumoje slypintis nežinomas piliakalnis.
Informaciją parengė dr. Gintautas Vėlius
Vaizdinę informaciją parengė Algis Kuzmickas
    
  

Galerijoje pateikiami Kernavės archeologinės vietovės muziejaus fonduose saugomi radiniai iš šio kapinyno. Kviečiame pažiūrėti paspaudus ant nuotraukos!